VISKAS YRA SUKRUŠTA. Knyga apie viltį

Antrąją savo knygą „Viskas yra sukr*šta“ pats Markas Mansonas pristato labiau kaip filosofinę nei saviugdos knygą. Kitaip nei pirmojoje knygoje, šioje gausu nuorodų į filosofijos bei psichologijos darbus ir tyrimus, kuriais autorius rėmėsi rašydamas knygą. Tačiau, kaip rodo ir pats pavadinimas, Markas Mansonas neatsisakė pirmosios knygos pasakojimo stiliaus, todėl jos gerbėjams neteks nusivilti.

Audioknyga turi potemę „Knyga apie viltį“. Viltis ir yra svarbiausia knygos tema, tačiau neapsigaukite, šios temos analizė nebus guodžianti ir švelni. Kaip ir dera Markui Mansonui, mintys gali šokiruoti ir pajudinti nusistovėjusius jūsų įsitikinimus, paskatinti naujai pažvelgti į laisvės, laimės, tikėjimo, vilties kategorijų turinį. Ar viltis turi tamsiąją savo pusę? Kodėl šiandien pasaulis kenčia vilties krizę? Autorius analizuoja, kaip formuojame viltį, dėl ko ji mums reikalinga, kaip jos formavimo ir palaikymo procesas veda į konfliktus, atskleidžia destruktyvią vilties prigimtį. Ir... kaip gyventi be vilties.

Autorius atkreipia dėmesį į pažangos paradoksą: kuo geriau gyvename, tuo stipriau jaučiame nerimą ir neviltį. Ir dar labiau aštrina šį paradoksą teigdamas, kad kuo geriau ir saugiau gyvenama, tuo didesnė tikimybė nusižudyti.

Kiekvienas iš mūsų susikuriame įsivaizduojamą svarbų vaidmenį supančiame pasaulyje, nes tai suteikia viltį. Be susikurtos istorijos neturime ir vilties, netenkame gyvenimo prasmės. Imame blaškytis, sustojame, mus užlieja beprasmybė. Šios istorijos kiekvieno iš mūsų yra kuriamos tam, kad išvengtume akistatos su žmogiškosios egzistencijos beprasmiškumu, taip tiesiog išsisukinėjame nuo mirties baimės.

Reikia trijų dalykų, kad sukurtume ir išlaikytume viltį: kontrolės jausmo, tikėjimo kokia nors vertybe ir bendruomenės. Kontrolė reiškia, kad jaučiamės galintys kontroliuoti savo gyvenimą ir paveikti likimą. Vertybės reiškia, kad randame ką nors pakankamai svarbaus, dėl ko verta dirbti, ką nors geresnio, ko verta siekti. O bendruomenė reiškia, kad esame dalis grupės, kuri vertina tą patį, ką ir mes, ir to siekia. Praraskite vieną iš šių trijų, ir prarasite viltį. Autorius šioje knygoje plačiau analizuoja visus tris viltį formuojančius dalykus, kaip jie veikia kiekvieną iš mūsų. Jo nuomone, būtent tokia vilties formavimosi mechanizmo prigimtis palaiko konfliktą, nes visada reikia takoskyros „mes – kiti“. Iš esmės, viltis yra destruktyvi.

Kas gali sustabdyti amžiną vilties ir destrukcijos ratą?

Autorius siūlo išeitį, priimti egzistencijos beprasmybę, pripažinti ir susitaikyti su tuo, kad viskas yra sukr*šta ir... būti. Mums reikia, kad gyvenimas ką nors reikštų, ir jei stulbinanti technologijos pažanga nulėmė, kad prasmę surasti vis sunkiau, tai galutinė naujovė apsireikš tą dieną, kai prasmę sukursime be kovos ar konflikto, kai ją atrasime be būtinybės mirti.

Tai mūsų išbandymas, mūsų pašaukimas: veikti be vilties. Nesitikėti nieko geresnio. Būti geresniam. Šią akimirką ir kitą. Ir kitą. Ir kitą.