Apysaką „Viktutė“ Šatrijos Ragana užbaigė 1901m. dirbdama Pavandenėje. Savo dienoraščiu paremtoje apysakoje daktaro Antano ir Viktutės santykių fone rašytoja perteikė pačios didžiausią gyvenimo vertybę – mylėti žmones ne žodžiais, o darbais, aukotis jiems.
Rašytoja viena pirmųjų lietuvių literatūroje įnešė intymesnę pokalbio su savimi tonaciją, kuri reikalavo, kaip sakė pati autorė, „absoliutiško atvirumo“. Visą apysaką ji sukūrė klausimais ir šūksniais pulsuojančių frazių maniera, kuri turėjo žavaus mergaitiško trapumo ir lengvumo. Parašytam žodžiui ji suteikė ryškų emocinį elementą.
Apysaką „Viktutė“ galima apibūdinti tokiais žodžiais: gyvenimas, kad ir koks sunkus, yra prasmingas, gražus, vertas meilės, pasiaukojimo, tikėjimo ir pasitikėjimo.
