Susan Cain knyga „Tyla“ žaibiškai tapo The New York Times skaitomiausia knyga ir ji jau buvo išversta į daugiau nei trisdešimt užsienio kalbų. Jos mintys apie introversiją ir drovumą pasirodė The New York Times, The New Yorker, O, The Oprah Magazine, Time.com ir PsychologyToday.com.
Introversijos temomis S.Cain kalbėjo Microsoft, Google, JAV iždo darbuotojams ir konferencijoje TED 2012 - jos pranešimą internete jau pažiūrėjo daugiau nei 12,5 milijono kartų.
Asmenybė mūsų gyvenimą lemia ne mažiau nei lytis ar rasė. Ir svarbiausias asmenybės aspektų – „temperamento šiaurė ar pietūs“ – yra tai, pasak vieno iš mokslininkų, kur mes atsiduriame introversijos ir ekstraversijos spektre. Mūsų vieta šioje tiesėje lemia, kaip renkamės draugus ir partnerius, kaip palaikome pokalbį, sutaikome skirtumus, kaip parodome meilę. Tai lemia, kokią pasirinksime karjerą, ar mums seksis, ar ne. Nuo to priklauso, ar būsime linkę uoliau mankštintis, nusižengti ištikimybei, nesikankinti neišsimiegoję, pasimokyti iš klaidų, rizikuoti iš didelių sumų fondų biržose, atidėti pasitenkinimą, būti gerais vadovais ir vis grįžti prie klausimo „o kas, jei?“
Pagal tai, kokio tipo yra mūsų asmenybė, veikia ir mūsų smegenų nerviniai keliai, neuromediatoriai, tai atsispindi ir tolimiausiuose mūsų nervų sistemos kampeliuose. Šiandien asmenybės psichologijoje introversija ir ekstraversija yra dvi išsamiausiai išnagrinėtos temos, keliančios šimtų mokslininkų susidomėjimą.
Tačiau šiandien asmenybių stilių įvairovei vietos likę stulbinamai mažai. Mums tvirtinama, kad būti puikiam žmogui reiškia būti drąsiam, būti laimingam reiškia būti visuomeniškam. Matome save kaip ekstravertų tautą, o tai reiškia, kad iš tiesų seniai nesuvokiame, kas esame. Pagal tai, kurį mokslinį darbą pasklaidysi, nuo trečdalio iki pusės amerikiečių, kitaip sakant, vienas ar du iš trijų jūsų pažįstamų žmonių, yra introvertai. Turint galvoje, kad JAV yra ekstravertiškiausia pasaulyje šalis, kitose pasaulio vietose šie skaičiai tikrai turėtų būti ne mažesni. Jei jūs pats ne introvertas, be abejonių, tuomet introvertą auginate, jam vadovaujate, esate su juo susituokęs arba jo pora.
Jei ši statistika stebina, taip yra tikriausiai dėl to, kad daugelis žmonių dedasi esantys ekstravertais. Užsislėpę introvertai prasprunka nepastebėti žaidimų aikštelėje, prie vidurinės mokyklos rakinamų spintelių, korporacijų koridoriuose. Kai kam pavyksta net apgaudinėti save tol, kol koks nors gyvenimo įvykis – žmogų neribotam laikui paleidžia iš darbo, ištuštėja namai, jis paveldi turto, todėl gali imtis veikti ką nori, – pastūmėja kritiškai įvertinti tikrą savo paties prigimtį.
Bet nekeista, kad tiek daug introvertų slepia šį faktą net nuo pačių savęs. Mes gyvename sistemoje, kurią pavadinčiau „ekstraverto idealu“, – visose gyvenimo srityse paplitęs įsitikinimas, kad idealus „aš“ yra visuomeniškas, jis vyrauja, mėgsta atsidurti dėmesio centre. Archetipinis ekstravertas rinksis veiksmą, o ne kontempliaciją, riziką, o ne atsargumą, tikrumą, o ne abejonę. Jis mėgsta greitai apsispręsti, net rizikuodamas suklysti. Ekstravertas puikiai dirba su komanda, bendrauja su grupe. Mums patinka manyti, kad vertiname individualumą, tačiau per daug jau dažnai vertiname vieno tipo individą – tą, kuris nebijo „žingtelėti į priekį, net rizikuodamas“.
Ir vis dėlto daugybė didžiausių mūsų idėjų, meno kūrinių, išradimų − ir evoliucijos teorija, ir Van Gogho saulėgrąžos, ir asmeniniai kompiuteriai, atsirado tylių ir intelektualių žmonių, mokančių įsiklausyti į savo vidinį pasaulį ir iškelti jame glūdinčius turtus, pastangomis. Be introvertų pasaulyje nebūtų: reliatyvumo teorijos, Šopeno noktiurnų, Prousto „Prarasto laiko beieškant“, Piterio Peno, filmo „Šindlerio sąrašas“, Google, Hario Poterio...
Copyright © 2012 by Susan Cain
Versta iš: Quiet: The Power of Introverts in a World That Can't Stop Talking / Susan Cain
