Tuk tuk Indija

Kaip ir pirmoji Martyno Starkaus knyga „Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“, antroji –„Tuk tuk Indija“ – parašyta kelionės dienoraščio forma, o smagiai įgarsinta paties autoriaus.

Šį kartą keturių lietuvių vyrų draugija, įskaitant autorių, bet neskaitant indo vairuotojo, kuris buvo penktas, pervažiavo skersai Indiją nuo vakarinės iki rytinės pakrantės ir atgal, tik kitu maršrutu. Toli gražu ne lygiais kaip stiklas keliais tūkstančiai kilometrų buvo įveikta penkiese susigrūdus į Mumbajuje pirktą mielą seną automobiliuką, pramintą „Lachudra“ (iš knygos sužinosim, kad tai „toks senovės indų žodis, dažnai vartojamas ir Lietuvoje“). Tokia demokratiška transporto priemonė jau iš tolo signalizuoja, kad europietiškos išvaizdos svetimšaliai atvažiavo ne pasipuikuoti turtais ir tariamai aukštesne civilizacija, o kuo giliau pasinerti į aplink verdantį vietos gyvenimą, pažinti ne paradinę Indijos pusę. Bet ir ne specialiai ieškoti tamsiosios, purvinosios pusės – atvirkščiai, žmogaus širdies aukso, kuris žiba net juodžiausiame skurde ir purve. Ir galbūt pamėginti praskleisti magiškos Indijos traukos paslapties šydą.