Rimanto Kmitos romanas „Remyga“ - antrasis autoriaus romanas po didelės sėkmės sulaukusio debiutinio romano „Pietinia kronikos“. Kaip teigia pats autorius, šiame romane jis pažvelgė į kitą, nei pirmajame romane, „gariūnmečio“ pusę, dramatišką, fatališką ir skaudžią.
Romano veiksmas vyksta 1988-1993 metais, Sąjūdžio, Nepriklausomybės atkūrimo ir virsmo metais. Metais, kuriuos šiandien norime prisiminti su patriotizmo gaida, mitingais ir laisvės dainomis bei šūkiais, tačiau šalia viso to vyko ir kasdienis gyvenimas pilnas nepritekliaus, sunkumo ir pilkumos. Pagrindinis knygos veikėjas Remyga – tarybinėje armijoje tarnavęs, iš Afganistano karo grįžęs kareivis. Gėdingo ir pralaimėto karo. Karo, kurį nori visi pamiršti, taigi nori pamiršti ir tuos, kurie ten kariavo. Ten buvusių patirtis, skausmas ir košmarai beverčiai, niekam nereikalingi ir neįdomūs. Grįžęs Remyga įsidarbina milicijoje, kuri vėliau performuojama į policiją. Jis bando surasti savo vietą naujame pasaulyje, kelia tapatybės, savos istorijos, žmogiškųjų vertybių, santykių ir gyvenimo prasmės klausimus.
Romane tarsi susilieja paraleliniai pasauliai: karo prisiminimai, pripildantys skausmo, nuolatinio nerimo, graužaties ir keršto, sapnai ir vizijos, kuriuose atgyja kultūriniai Šiaulių simboliai, fantasmagoriški Remygos globėjai, vis dėl to negalintys įveikti tamsos ir dulkių erkių, ir visu svoriu užgulanti tikrovė, nuolat verčianti prisitaikyti, kad išgyventum. Galiausiai visa tai tampa vientisu gijų tinklu – realybe - ir paralelinių pasaulių nebelieka, lieka tik atviri klausimai. Toks pasakojimo būdas tarsi sukelia tuo laiku gyvenusiųjų būseną, kai po kojomis nėra jokio tvirto pagrindo, kai nebesupranti, kas tikra, o kas ne, kas sapnas, o kas realybė, kas bloga, o kas gera, kai nebesupranti, kas tu ir kur esi.
Anot autoriaus, „tai romanas apie tai, kaip kovoti su blogiu, kai jo grėsmė išnyksta. Nepriklausomybė atkurta, bet blogis susigėręs tarsi karinio aerodromo mazutas į žemę ir į žmonių sąmonę.“
