„Noriu papasakot, kaip jaučiasi žmogus artinantis karui”. Taip kalba pagrindinis Dovydo Pancerovo romano „Pragaro vartai“ veikėjas. Tačiau karas šiame pasakojime yra ne tik išoriniame pasaulyje vykstantys įvykiai: kariniai veiksmai, žiaurus elgesys, chaosas ir nužmogėjimas, bet ir vidinė žmogaus kova, pragaro vartai, per kuriuos praeiti reikia realioje, o ne skaitmeninėje tikrovėje.
Romane pasakojama apie jauną žurnalistą, besiblaškantį santykiuose su aplinkiniu pasauliu ir pačiu savimi, ketinantį parašyti romaną, bet netikėtai tampantį slaptos užduoties karinio perversmo apimtoje Rusijos Kaliningrado srityje vykdytoju.
Siužeto įvykiai slaptųjų tarnybų rūsiuose, kontrabandininkų keliuose, karo nuniokotuose miestuose ir mūšio chaose įtraukia ir nepaleidžia. Tačiau romanas pritraukia ne tik įtemptų įvykiu virtine, bet ir atskleidžia jauno žmogaus vidinę erdvę. Parodo jauno žmogaus, kuris jaučiasi pasimetęs, įkalintas griūvančiame pasaulyje, ankštame bute ir kūne, brandos kelią. Kelią, kuris prasideda nuo vaikystės nuoskaudų, kaltės ir nepatenkinto meilės poreikio, tęsiasi per skausmą, bejėgiškumą ir išdavystę santykiuose su artimaisiais, skęsta žolės ir skaitmeninės erdvės migloje, bet per mirties patirtį ir vidinius sukrėtimus atvedantį į tašką, kuriame tampi gyvas ir gebi prisiimti atsakomybę už save, tampi savimi.
Romanas „Pragaro vartai“ – penktoji Dovydo Pancerovo knyga. Ankstesnės jo knygos „Kiborgų žemė“, „Medžiojant tėvą“, kartu su Birute Davidonyte parašytos „Kabinetas 339“ bei „Pranešėjas ir Prezidentas“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir įvertinimų.
