Pokalbis atspindi amžinąją tiesą, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir ne, čia kalbu ne apie tuos daugiau nei penkiolika aukso medalių, kuriuos Rūta iškovojo svarbiose varžybose. Ši patarlė apie kai ką skvarbesnio — tai, kas slepiasi už sėkmės, žinomumo, šlovės ir pasaulinio pripažinimo. To, apie ką pasvajoja daugelis. Tačiau kone visada yra ir kita medalio pusė, ji Rūtos atveju slėpė juodą darbą, depresiją, valgymo sutrikimus, aistros praradimą, nuvertinimą nepasisekus. Iki šiol sunkiai įsivaizdavau, kaip įmanoma pakelti tokią sunkią naštą dar visai jaunai paauglei.
Nors apie šį pokalbį svajojome nuo pirmojo PIN’o sezono, stengiausi neturėti lūkesčių. Su Rūta sutarėme, kad tiesiog plauksime pasroviui – ir tai, mano manymu, pasiteisino su kaupu. Viskam pasibaigus norėjosi užkabinti dar vieną medalį, tik šįkart už įkvėpimą būti savimi tokiu, koks esi iš tiesų – kartais pažeidžiamas, jautrus, nežinantis, ieškantis, klystantis.
