Prieš trisdešimt penkerius metus Oskaro Koršunovo karjera tiesiog įsiplieskė – nuo pat pirmo pastatyto spektaklio tuomet dar studento pečius užgriuvo milžiniška šlovė. Ir nuo tada gyvenimas daugiau nei tris dešimtmečius lėkė kone šviesos greičiu – tarptautinis pripažinimas, apdovanojimai, vienas už kitą sėkmingesni spektakliai, vakarėliai, moterys, alkoholis, narkotikai, nesėkmės, prarastos galimybės, – pilnas rokenrolas! BET.
Kas nutinka, kai staiga sustoji, atsigręži atgal ir pradedi reflektuoti – matyti aiškiai, ką darei teisingai, o kur pjovei pro šalį? Koks jausmas, kai pats sau pripažįsti, kad didžiausi pasiekimai jau praeity? Apie tai daugiausiai ir suksis šis pokalbis, kurį tave kviečiu išgirsti. Tikiu, kad spalvingas Oskaro gyvenimas suteiks naujų, dar neatrastų atspalvių ir tavajam.
Su Oskaru kalbėjomės apie nežinojimo dovaną, supratimą, kad kai kuriems dalykams jau per vėlu, kodėl mes pražiopsome ženklus, apie nepadorumą būti laimingu, tai, kaip atrodo jo kūrybinis procesas. Jo mąstymo gylis ir kampas tikrai labai vertingas.