Kunigas. Išgirdus šį žodį, retai kam prieš akis iškyla paprasto žmogaus, tokio kaip tu ar aš, vaizdinys. Dažniau tai asocijuojasi su sutana, bažnyčia, pamokslais, šventumu – kažkuo, kas kuria atskirtį tarp mūsų ir jų. Gal dėl to, kad dažniausiai kunigus girdim kalbant Dievo, o ne savo vardu, tai jie klauso mūsų nuodėmių, nuopolių ir paslydimų, o ne mes – jų. Net kreiptis į pašnekovą tiesiog vardu ir kreipiniu „Tu“, o ne „Jūs“, kunige, buvo keista ir pradžioj nejauku, tačiau Kęstutis to primygtinai reikalavo, o ir atvirumo erdvei sukurti tai tikrai pasitarnavo.
Kunigas Kęstutis Dvareckas nebijo atvirai kalbėti nei apie sunkius vaikystės išgyvenimus, nei apie jį pavergusias priklausomybes jau būnant kunigu, nei apie atsidūrimą kalėjime, po kurio jautė nepakeliamą gėdą.
Šis pokalbis išeina likus vos kelioms dienoms iki Kūčių, tačiau jame nerasi įprasto šventinio, šviesaus, pakilaus kunigo pamokslo. Priešingai, išgirsi nepagražintą kunigo gyvenimo istoriją su visomis tamsiomis spalvomis ir žmogiška kelione į šviesą. Todėl jį kviečiu klausyti bet kuriuo savo gyvenimo tarpsniu. Ypač tais momentais, kai atrodys, kad tamsos gyvenime jau per daug.
