Net neabejoju, kad yra daugybė žmonių, besižavinčių Inetos Stasiulytės talentu (tarp jų ir aš). Tačiau net neįsivaizdavau, kad už tokios spalvingos aktorystės slepiasi dar ryškesnė asmeninio gyvenimo kelionė, prilygstanti mažiausiai skrydžiui į mėnulį.
Nuo neteisingo įsitikinimo, kad meilės reikėdavo užsitarnauti iki visiškos laisvės, kai šiandien ji drąsiai gali pasakyti, kad aš į tavo, pavyzdžiui, renginį neateisiu, nes tiesiog nenoriu. Va taip paprastai. Tik vidinė kelionė iki to buvo be proto vingiuota, kaip gerai surežisuotame įtemptame filme. Su daug išbandymų, tik vykusių iš tiesų, realiame gyvenime.
Turiu stiprią nuojautą, kad dėl Inetos gebėjimo meistriškai pasakoti istorijas ir jų svarbumo, pokalbį sužiūrėsi ar suklausysi vienu ypu. Tad pasiskirk tam gerą valandą – bus mažų mažiausiai įdomu.
Su Ineta kalbėjomės apie jos raganavimą vaikystėje, vaikystėje susiformavusį aukos vaidmenį, manifestacijos galią, krtiką, leidimą sau būti ir kita. Daug temų, daug vertingų minčių, dar daugiau įkvėpimo.
