Deimantės Rudžinskaitės sukrečianti gyvenimo istorija yra gyvas pavyzdys, kad emocines žaizdas galima išsigydyti. Net ir tas, kurios, galvoji, gali likti atviros iki paskutinio atodūsio. Žiūrint į tai, kokia Deimantė yra šiandien – sunku patikėti, kad ji augo Jehovos liudytojų šeimoje, negalėjo su bendraamžiais žaisti kieme, gauti dovanų per gimtadienį ar švęsti Kalėdų, patyrė tiek emocinį, tiek fizinį smurtą iš abiejų tėvų, buvo įtikėjusi, kad yra blogas, niekam tikęs žmogus. Tačiau jai pavyko.
Pavyko išsivaduoti iš sektos gniaužtų, toksiškų ir smurtaujančių tėvų, o svarbiausia – priimti neįtikėtinai sunkų gyvenimo etapą ir susitaikyti su tuo, kad taip buvo. Bet dabar gyvenimas tęsiasi. Ji pagaliau patikėjo, kad yra verta būti šio didelio pasaulio dalimi nepaisant praeities. Klausimas tik – kaip? Ką ji darė, kad skausmingos žaizdos po truputį užsitraukė kietais, nejautriais, neigiamų emocijų nebekeliančiais randais? Tai šiame pokalbyje ir bandžiau išsiaiškinti.
