Prisipažinsiu: esu Andriaus Mamontovo fanas, daug dainų moku mintinai ir nemažai jų kažkada grodavau gitara. Kodėl aš tai pasakoju? Pirma – geroji dalis, išsipildė mano sena svajonė jį pakalbinti ir sudėjau tikrai visus savo vidinius resursus leisti Andriui atsiskleisti visomis spalvomis. Antra – kiek niūresnė, neraminusi dalis. Yra sakoma, kad geriau nesutikti savo herojų, nes dažnai tenka nusivilti. Bet, žinokit, tai neįvyko.
Priešingai – susižavėjimas dar pagilėjo, nes pamačiau tokį žmogų, kaip ir mes visi – su savo džiaugsmais ir vargais, klaidomis ir pasiekimais, sunkiais etapais ir šviesesniais. Ir tai taip tikra, taip įkvepia eiti savo keliu ir nesustoti net ir tada, kai viskas aplink susvyruoja. O kur dar jo gilūs mąstymo vingiai, pasveriant kiekvieną žodį prieš jį ištariant. Tiesiog kviečiu išgirsti, kad suprastum pats, apie ką aš čia kalbu.
