Dvynių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų likimas neapdovanojo – augo destruktyvioje šeimoje, matė ir patys patyrė sunkiai suvokiamą smurtą, teko gatvėje prašyti pinigų maistui… galiausiai jie atsidūrė vaikų namuose, kuriuose taip pat buvo visko.
Tačiau jie vis tiek atsidūrė šviesiame kelyje, tiksliau – juos į šviesą ištraukė kitų ištarti žodžiai. Besąlygiškas kaimynės rūpestis ankstyvoje vaikystėje, vėliau – auklėtojų šiluma, talento piešti įvertinimas, stebuklingas sakinys, kurį ištarė odontologė… Kitų šiluma brolius atvedė iki ten, kur jie yra šiandien – šviesių, savimi pasitikinčių, žinomų ir talentingų menininkų, vertinančių savo gyvenimą ir dėkojančių už jį. Nepaisant to, kas jiems nutiko.
