Būsiu atviras, pokalbis su Adomu kur kas pozityvesnis nei galbūt turėjau įsivaizdavimą. Pradėjome nuo jo kelionės iki didelio verslo įsukimo Jungtinėje karalystėje ir vėliau – bankroto bei grįžimo į Lietuvą. O tada – vieną rytą nubundi su skausmu, greitoji, medikų aplaidumas, diagnozė, ilgi mėnesiai ligoninėje ir žinia, kad būsimas viso tavo gyvenimo palydovas – vežimėlis…
Kas vyksta galvoje tuo metu? Kaip tai išgyventi? Priimti? Kaip keičiasi santykiai su kitais? Kaip keitiesi tu pats? Kaip tiesiog gyventi toliau? Juk pradėti iš naujo pavyksta tikrai ne visiems… o jam pavyko. Ir, mano manymu, labai sėkmingai. Ne tik gyventi, bet ir kurti, keliauti, sportuoti, užsiimti socialine veikla, vystyti verslus, investuoti, svajoti ir tas svajones įgyvendinti. Tai tik dar kartą patvirtina, kad ir kokioje situacijoje mes bebūtume, vis tiek galime rinktis – būti įkalinti savo mintyse ar jose būti visiškai laisvi. Ką renkiesi tu?