Kambaryje po lova, grindyse buvo išgraužta apvali skylutė. Už tos skylutės buvo išgraužtas nedidelis dviejų kambariukų urvelis, kuriame gyveno maža pelytė, vardu Zita. Kadangi Zitutė buvo dar labai maža pelytė, tai ji visko labai labai bijojo… Kiaurą dieną Zita tupėdavo savo urvelyje, iškišus drėgną nosytę, ir drebėdavo iš baimės. Dažnai bijodavo net nubėgti iki katino Mickaus lėkštutės virtuvėje ir paragauti ant grindų nukritusio kačių ėdalo. Nebent koks vienas gabaliukas atriedėdavo beveik iki pat lovos – tada Zita žaibišku greitumu išlėkdavo iš savo urvelio, čiupdavo tą skanų kąsnelį ir kaip išprotėjusi lėkdavo atgal.
Taigi, gyveno bailiukė Zita savo urvelyje ir nei kiek neaugo – nes iš tos baimės ji beveik nieko nevalgė. Ir dėl to buvo plona, išdžiuvusi ir lengva, tarsi koks vaiduoklis.
O kaip buvo toliau, išgirsite klausydami šios audioknygos...
