Paleistuvės, arba meilė pagal Niurnbergo mergelę

Retenybe šiandien tapęs puikus žodžio valdymas, grynas it krištolas stilius ir tarsi iš Šekspyro dramų persikėlę itin scenografiški vaizdiniai – šie trys bruožai aiškiai išskiria Anetą Anrą jaunųjų rašytojų plejadoje ir neleidžia su niekuo supainioti savitos jos manieros.

„Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ – antroji originaliosios A. Anros knyga. Blizgančiu žavingos kasdienybės paviršiumi joje kaip eiklūs vandens čiuožikai slydinėja du mūsų laikų herojai: į praeitį nueinančio pasipūtimo ir susireikšminimo pilnas Aktorius ir šiuolaikinių banalybių epicentrų komentatorius Žurnalistas.

Audioknygą įgarsino aktoriai Airida Gintautaitė ir Andrius Bialobžeskis. Knygoje girdėsite Sodeikos muziką.

„Anetos tekstas – tai labai graži literatūrinė tapyba, kvepianti žemuogėmis naktį mėnulio šviesoje… Naktį jos kvepia kitaip, nei saulės atokaitoje. Čia pinasi moters nuojautų, jausmų ir sapnų iliada. Kelionė į save ir per save Nurnbergo mergelės spygliuotoje spintoje. Vau, kokie reginiai! Kažką panašaus patyriau žiūrėdama siurrealistinius filmus.

Šitą knygą pasidėjau šalia lovos – turiu savo knygų „sekretų“ archyvą, kurios mane pastiprina, suteikia jėgų, atramą, skatina kurti, aktyvina fantazijas… Atvirai kalbant, skaitydama antrą knygos dalį, ištisai verkiau. Taip artima ir suprantama visa tai. Taip moteriška, liūdna ir aistringa. Tuos vaizdinius galima niūniuoti kaip melodijas, skaityti kaip poetinę prozą.

Manau, ši knyga – universali, nes kiekvienas gali kaip perlų karolius susiverti savo istoriją. Trys dalys be galo skirtingos, Aneta puikiai varijuoja stilistika. Pirma ir trečia – aiškios, šmaikščios, antroji – susipynęs, klampus, žaižaruojantis moters pasaulis.“ — aktorė Aurelija Tamulytė

„Prieš mus knyga, kurioje dėl vaizdingo žodžio, fantazijos kibirkščių bei grafinės magijos mes – vyriškoji padermė, rasime tik mums vieniems paskirtą vietą šiame maloniame ir begaliniame kosmose. Čia matome ir amžiną, nesuvokiamą paslaptį – moteris. Kadangi abi kūrėjos (rašytoja ir dailininkė) – moterys, be abejo, visa tai ne mūsų naudai. Būdamas iškiliu XXI amžiaus teatrinių erdvių tyrėju, mąstytoju ir piligrimu, džiaugiuos radęs tiek artimų savo dvasiai dalykų – amžinųjų vertybių ilgesį, bemieges naktis jas suradus ir švelnų trapaus gyvenimo prisilietimą vėliau. Mums, scenos demonams, plunksnos meistrai paprastai neskiria dėmesio... Tad pagaliau... Sveikinu abi kūrėjas, sutvėrusias širdį beigi įvairius receptorius kutenančią knygą.

…ir tada švelni, rūsti kūrėjos ranka įpainioja, supainioja, užpainioja mus vaizduotės labirintuose, pakabina ant ilgesio kablių ir siūbuodami atsiminimų mėnesienoje stebime save, negrįžtamai paklydusius gyvenimo rūke, tyliai plazdant meilės amžinybei.“ — aktorius Andrius Bialobžeskis

„Kas mums kuria moterį? Kas kuria jos gyvenimo istoriją? Kas kiekvienai moteriai rašant savo gyvenimo scenarijų iš tiesų jį rašo? Tai romanas, kuriame išsitrina riba tarp tikrovės ir fikcijos. Vidinė Autorė virsta nepasiekiamu personažu, o veikėjai visomis išgalėmis siekia tapti autoriais. Knygoje šmaikščiai ir poetiškai kalbama apie tai, kad moters požiūrį į save ir savo gyvenimą dažnai diktuoja interiorizuotas įsivaizduojamo vyro žvilgsnis. Tai pasakojimas apie nuolatinę kovą tarp galios pozicijos primetamo Didžiojo pasakojimo poreikio ir tapsmo nesuvokiama.“ — poetė Aušra Kaziliūnaitė

„Anetos Anros pjesės „Katinas Temzėje“ ir „Bestija žydrom akim“ (pastatytos Valstybiniame jaunimo teatre) sulaukė didelio visuomenės dėmesio – nepaliks abejingų ir naujoji jų autorės knyga. Aneta rašo taip, tarytum būtų nustebusi, sutrikusi dėl pasaulio netobulumo. Kūrinio kalba dažnai peržengia kasdienybės ribas, ne vieną romano puslapį būtų galima vadinti poetine proza.

Aneta rašo apie tai, kas rūpi kiekvienam: apie meilės paieškas, jos neišvengiamybę ir prakeiksmą likti įkalintam savo vienatvėje.“ — rašytojas Alvydas Šlepikas