Poeto keturvėjininko, pedagogo ir aistringo buriuotojo Salio Šemerio (tikr. Saliamonas Šmerauskas, 1898–1981) atminimui. Pagal Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje saugomą rinkinį iš asmeninio Salio Šemerio archyvo, kurį po poeto mirties perdavė žmona Leonija Šmerauskienė (1921–1996), parengė ir skaito aktorius Sigutis Jačėnas.
Autobiografijoje S. Šemerys yra suskaičiavęs, kad pergyveno dvidešimt vieną valdžią ir penkis karus, jų tarpe du pasaulinius. 1922 m. vasario 16 d. su Kaziu Binkiu ir Juozu Petrėnu paskelbė lietuvių ekspresionistų manifestą „Keturių vėjų pranašas“. 1924 m., pasirodžius S. Šemerio šešiolikos eilėraščių knygelei „Granata krūtinėj“, bene skandalingiausiam debiutui mūsų poezijos istorijoje, autorius susilaukė „siautėjančios lietuvių literatūros kritikos audros...
S. Šemerys – vienas iš buriavimo sporto Lietuvoje pradininkų. „Apsigyventi Klaipėdoje mane, be visa ko, dar viliojo jūrų romantika. Plaukiojant jūromis, fantazijai erdvė – be ribų!“. 1934 m. rudenį nusipirko dvistiebę jachtą „Gulbė“: „Bet tas vardas mane pykino, baisiai nepatiko sąvoka „gulbė“. Juk tai pelkių ir kūdrų paukštis! (...) tegu ši jachta išdidžiai neša mūsų trispalvę lietuvišką vėliavą; tegu atstovauja mūsų jaunajai Respublikai; tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse. Ir aš jai daviau vardą „Tegu“. 1938 m. S. Šemerys su jachta „Tegu“ per 22 kelionės dienas aplankė Gdanską, kitus Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos, Latvijos uostus. „Kiekvienas naujas uostas – tai dar nepatirtas jausmas, nepakartojamas atradimas, tarsi vis kita moteris”.
Vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, S. Šemerį perkėlė dirbti į Vilkaviškį, o prasidėjus karui – į Kybartus. 1944 m. poetą su šeima gyvuliniais vagonais iš Stalupėnų ištrėmė į Vokietiją. 1945 m. rudenį, visam laikui sugrįžo į uostamiestį, dalyvavo atkuriant Lietuvos jachtklubą, mokė jaunuosius buriuotojus, teisėjavo varžybose, buvo Klaipėdos kvalifikacinės komisijos narys, Lietuvos buriavimo sporto federacijos garbės narys. Ketverius metus – iki 1949-ųjų – pirmasis Suaugusių gimnazijos direktorius, vėliau, iki išėjimo į pensiją, mokytojavo I vidurinėje, Jūreivystės, Amatų mokyklose.
Kadaise vadintas futuristu, save linkęs laikyti ekspresionistu, šiandieną Salys Šemerys, pasak Marijaus Šidlausko „suvokiamas jau kaip simbolinė literatūrinių neramumų figūra“, anot Bronio Railos „pagyrimo vertas užsispyrėlis“, Petro Panavo prisiminimuose atgyjantis kaip nesenstantis skeptikas ir eksperimentatorius, „įsimylėjęs savo miestą, jūrą ir gyvenimą“.
Muzika Donato Bielkausko. Skamba Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomų senųjų lietuviškų plokštelių fragmentai: „Sužadėtinių valsas“, muzika Sakalausko, atlieka Akiras Biržys / Pupų Dėdė –Petras Biržys, įdainavo Pupų Dėdienė /Anelė Sadauskaitė Biržienė(1937);„Kauno tango“, muzika Stasio Gailevičiaus, atlieka teksto autorius Vladas Fedotas Sipavičius ir „Homocord“ orkestras, dirigentas Josifas Stupelis (1932); „Dru-lia“, suomių liaudies melodija, tekstas Petro Biržio; „Tu, Lietuva, tu mano“, lietuvių liaudies daina, atlieka Pupų Dėdė ir Dėdienė, instrumentinis ansamblis (1937).
Įrašą ruošė VšĮ „Vieno aktoriaus teatras”.
