MANO VARDAS - MARYTĖ

„Mano vardas – Marytė“ – viena skaitomiausių ir į daugiausia kalbų išverstų šiuolaikinių lietuvių knygų, paremta tikromis „vilko vaikų“ istorijomis.

Tai romanas, 2012 m. išrinktas „Metų knyga“, apdovanotas Jono Marcinkevičiaus, Rašytojų sąjungos ir Patriotų premijomis, o jo autoriui 2018 m. Vokietijoje įteikta Georgo Dehio premija. Dienraštis „The Times“ (Didžioji Britanija) įtraukė romaną į geriausių 2019 m. knygų sąrašą.

Audioknygą įgarsino „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Agnė Šataitė.

Karas baigėsi, bet ramybė neatėjo. Sugriautuose Rytprūsių kaimuose likusios moterys ir vaikai kenčia badą, šaltį ir sovietų kareivių smurtą. Eva, penkių vaikų motina, kasdien ieško būdo išgyventi dar vieną dieną. Jos sūnus Heincas jau anapus Nemuno, kur už darbą galima gauti šeimai duonos. Netrukus Lietuvoje atsidurs ir Renatė, kuriai, kad išgyventų, teks tapti Maryte.

Po Antrojo pasaulinio karo, gelbėdamiesi nuo bado karo nuniokotuose Rytprūsiuose, vokiečių vaikai keliaudavo per Nemuną į Lietuvą, kur ne visada rasdavo geresnį gyvenimą – vieni būdavo išnaudojami, kitiems tekdavo elgetauti. Rizikuodamos viskuo, lietuvių šeimos priimdavo šiuos vaikus, tačiau išlikimo kaina buvo didelė: nauja kalba, papročiai ir vardas padėjo išgyventi, bet kartu po truputį ištrynė tikrąją vaikų tapatybę bei praeitį.

Tai audioknyga apie karo atimtą vaikystę, žmogiškumą žiauriausiomis sąlygomis, kartu paliečianti ir skaudžią istorinės amnezijos temą.

Alvydas Šlepikas: „Romanas „Mano vardas – Marytė“ atsirado iš būtinybės. Nusprendžiau parašyti knygą – atiduoti duoklę žmonėms, kurie man patikėjo savo sunkius išgyvenimus, kad jų istorijos nenugrimztų užmarštin.“

Autorius istoriją pasakoja kinematografiškai: trumpais, ryškiais sakiniais, tarsi kadrais, kuriuose daug sniego ir šalčio. Skausmas čia slypi ne žodžiuose, o tyloje tarp jų.

Įrašą ruošė leidykla „Aukso žuvys”.