Mano šuniukas mirė

„Ką man dabar daryti? Skambinti veterinarui? Labą dieną, pone veterinare, o sakykit, kaip man dabar toliau gyventi? Ką man daryti su šuniuku, mirė mano šuniukas. Ką sakot, veterinare, nieko negirdžiu, ryšys trūkinėja, alio, alio, alio, žmonės ar girdit mane, alio, ar girdi mane kas nors?!“

Rimanto Kmitos „Mano šuniukas mirė“ – tai monologas, kuris kalbamas kiekvienoje daugiabučio laiptinėje, privačių namų rajone, viešajame transporte, požeminėje perėjoje, dideliame prekybos centre, tik niekas jo nesiklauso, net ir pats monologo kalbėtojas. Tai vienišumo, susvetimėjimo, nutrūkusių ryšių su kitais žmonėmis, aplinka, kurioje gyvename, ir pačiais savimi monologas. Tai kasdienybės dalis, kurios nenorime pastebėti, bet ji yra nepaisant to, kokiais žodžiais lietųsi monologas apie ją. Juk šio monologo žodžius galima pakeisti, o izoliacijos, vienišumo ir gyvenimo emociniame vakuume pojūtis išliks.

Autorius lengvu, ironišku stiliumi pasakoja kasdienišką istoriją, kurios gilumoje atsiveria žmogiškosios esmės egzistenciniai klausimai. „Stovi toj audroj ir galvoji – ką aš čia veikiu? Kam man visa tai, ką?“ Taip ir norisi paklausti: ar negirdėjimas yra prigimtinė žmonių savybė ar įgyjama dėl patogumo?

Rimanto Kmitos audiomonologas tai galimybė per ausinukus (gal bus aiškiau, bet nebūtinai) išgirsti tai, ko negirdim šiaip – plika ausimi, išdrįsti saviironiškai pažvelgti į save. Autorius šiuo monologu, rodos, suima už sprando, kaip mažą šuniuką, ką tik pridariusį ant kilimo, ir baksteli nosimi, kad aiškiau pamatytum, užuostum ir visu kūnu pajustum, ką pridirbai. Jokios pretenzijos į egzistencines išvadas, tiesiog trumpa akistata su nuogais kasdienybės faktais.

Rimantas Kmita – poetas, prozininkas, literatūros kritikas. Audiotekoje galite rasti didelio populiarumo sulaukusią jo audioknygą „Pietinia kronikos“.

Viršelio dizainerė Gitana Jurkienė
Iliustracija ©dreamstime.com