„Tolikas norėjo būti kalno valdovu, ir šita gatvė ant uolos buvo vienas galutinių argumentų, kodėl jis išsirinko kaip tik šį namą, prigrūstą keraminių angelų. Nuo vaikystės troško užsikabaroti kuo aukščiau, kur jo niekas nepasieks: nei mama, nei Irusia su savo įkyriomis draugėmis, kur Anatolijus Stepanovyčius nešauks išblyškusio išstypėlio Toliko lįsti po žiguliais, po kuriais dvokė mašinine alyva, šlapiais akmenimis, rūdimis ir pačiu Anatolijumi Stepanovyčiumi. Paaiškėjo, kad ir šis namas nepakankamai aukštai. Visos jo baimės pasivijo jį čia ir įsitaisė šalimais.“
Jevhenija Kuznecova romane „Kopėčios“ kelia paprasto žmogaus susidūrusio su karo grėsme egzistencijos klausimus: instinktas saugoti gyvybę, prisirišimas prie savo namų, šalies bei įprastos savo gyvenimo kasdienybės, pyktis dėl atimto įprasto gyvenimo, noras visa tai susigrąžinti, nepersipinantis su jokiais idealistiniais kovos už šalį įvaizdžiais.
Ukrainietis Tolikas įsigyja namą Ispanijoje, tikėdamasis atitrūkti nuo varginančių santykių su jį supančiais žmonėmis ir pradėti atskirą gyvenimą be įkyrių klausimų, priekaištų ir nuolat besikartojančių tų pačių pastabų. Tačiau Ukrainoje prasideda karas ir jo namuose, dar pilnuose keraminių angelų ir jėzusiukų, priklausiusių mirusiai namo savininkei, apsigyvena nerimastinga mama, vienakojis dėdė, ekscentriška teta, sesuo Irusia su drauge, dvi katės ir senas šuo.
Sudėtingų tarpusavio santykių įtampą padidina bendras gyvenimas vienoje erdvėje, o karo realijos ir skirtingų žmonių laikysena jo akivaizdoje, kai kurias akimirkas sutirština iki komiškai absurdiško siaubo. Tolikas ieško būdo apeiti, išvengti akistatos tiek su namo gyventojais, tiek su karo Ukrainoje keliamais klausimais, tiek su savo mintimis, ir randa – lipti kopėčiomis. Deja, bet tikrovė jį pasiekia, kylantys klausimai reikalauja sprendimų ir veiksmų. Kovoti ar pasitraukti? Kokia kovos ar pasitraukimo prasmė?
Versta iš: Драбина / Jevhenija Kuznecova
