Nekonvenciniai (partizaniniai) karai tampa lemiamu didelių karinių konfliktų veiksniu – tai matyti išstudijavus daugumą XX a. antrosios pusės karų, aprašytų įvairiuose istoriniuose šaltiniuose. Kalbant apie nekonvencinių karų reikšmę, galima teigti, kad silpnesnioji (dažniausiai – besiginančioji) pusė po savo šalies operacinių pajėgų pralaimėjimo turi šansą laimėti karą, remdamasi nekonvencinėmis pajėgomis ir tęsdama kovą partizaninio karo metodais.
Studijoje atlikta buvusių nekonvencinių karų analizė parodė, kad galima rasti dėsningumų, kurie lemia tokio karo baigtį. Kad būtų pasiekta pergalė, pirmiausia reikia laimėti informacinį karą, įtikinant savo šalies piliečius partizaninio karo prasmingumu (nepamirštant potencialių sąjungininkų okupanto tėvynėje), užsitikrinti užsienio šalių vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų politinę ir karinę paramą, taikos metu puoselėti karines tradicijas, pasiruošti mūšiams vietovėse, kuriose galima laimėti, taip pat ilgam laikotarpiui numatyti saugiąsias zonas, skirtas pajėgoms persigrupuoti ir atsistatyti. Jeigu nekonvencinės pajėgos neturi stabilaus ginklų tiekimo iš užsienio, belieka naudotis okupacinės kariuomenės ginkluote – tam galima pasiruošti iš anksto.
Mokslo studiją išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.
Leidinio garsinimą finansavo Lietuvos šaulių sąjungos Liuksemburgo būrys
