Elif Shafak, žymios turkų rašytojos, romane „Ir danguje teka upės“ į vieną istoriją tarsi skirtingos upės suteka trijų žmonių likimai. Juos jungia vanduo, jo atmintis, įrašyta kiekviename lašelyje, talpinančiame savyje Gilgamešo epą, Mesopotamijos kultūrą, aiškiaregių pranašystes, po šiuolaikiniais miestais palaidotų upių garmėjimą ir kiekvieno žmogaus, kuris prie jo lietėsi, likimą.
Artūras gimė ant žemės, pradvisusios Temzės dumblu ir atmatomis, visų vadinamas lūšnynų karaliumi ar lūšnynų genijumi, nes turi ypatingą atmintį. Jis niekada nieko neužmiršta, nors kartais ir labai norėtų neprisiminti savo namų skurdo, kuris, rodos, įsigėręs net į jo odą ir drabužius. Tačiau Artūro smalsumas, domėjimasis senovės kultūra ir unikali atmintis, padeda ištrūkti iš skurdžios aplinkos ir pradėti naują gyvenimą.
Narina - mergaitė netrukus visiškai prarasianti klausą dėl genetinės ligos. Mergaitė gyvena jazidų bendruomenėje, priverstoje dėl statomos upės užtvankos palikti žemes, kuriose nuo seno gyveno jų protėviai. Nariną ir jos močiutę, giminės žiniuonę, gebančią surasti vandenį po žeme, sieja artimi santykiai, per kuriuos dalinamasi giminės patirtimi. Močiutė vežasi mergaitę į pavojingą kelionę, kad galėtų pakrikštyti pagal senuosius papročius.
Zalicha, mokslininkė tyrinėjanti vandenį, išgyvena santykių ir gyvenimo prasmės krizę. Išsiskyrusi su vyru ji išsikrausto į namelį ant Temzės upės. Naujai sutikti žmonės, ankstesnio nuspėjamo gyvenimo permąstymas ir atsisakymas, atveria kelią į naujas patirtis ir mintis.
„Užsimerkiu ir regiu Talį Miletietį, sėdintį ant vingiuotos Meandro upės [..]. Regiu, kaip jis žvelgia į vandenį su begaline nuostaba ir pagarba stebėdamas nenutrūkstamą tėkmę ir atgimimą. Regiu mažą lašelį, užtykštantį filosofui ant rankos...tą patį lašelį, kuris galėjo būti mano kavos puodelyje, o gal jūsiškiame, taip sujungiantį mus ir ištrinantį laiko, geografijos ir tapatybės ribas.“ (Elif Shafak)
Versta iš: There Are Rivers in the Sky / Elif Shafak
