Rašytojo Liudo Dovydėno (1906–2000) vardas visų pirma asocijuojasi su romanu „Broliai Domeikos“. Už jį 1936 m. pats Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona įteikė rašytojui Valstybinę literatūros premiją. Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, viena iš didžiųjų rašytojo savybių – sugebėjimas vaizduoti žmones. O tai puikiai mokėjo Liudas Dovydėnas.
„Sapnavau gražų sapną. Karališkių pievose auksu lijo. Iš mėlynų debesų kaip aukso stygos liejosi ant žalios žolės. Tarp tų aukso gijų ėmė skraidyti dideli mėlyni paukščiai ir tūpti ant palinkusių smilgų. Be galo, be krašto prilijo tiek aukso, priskrido mėlynų paukščių, kurie keistai burkavo, lyg balandžiai, narsiai atstatę margas krūtines.“ /Liudas Dovydėnas „Karališkių sapnas“/
Aktorė Olita Dautartaitė: „2013-aisiais šeštuoju Liudo Dovydėno premijos laureatu, už praėjusiais metais išleistą romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys", tapo rašytojas Donaldas Kajokas. Buvau pakviesta paskaityti šio romano fragmentus Rokiškio koplyčioje, kur šventėje dalyvavo ir rašytojo L. Dovydėno sūnus Jonas Dovydėnas, įsteigęs šią premiją. Skaičiau tąsyk fragmentus ir iš L. Dovydėno apsakymų. Tuomet sūnus Jonas ir paprašė įrašyti tėvo – Liudo Dovydėno prozą. Perskaičiusi keletą tomų apsakymų, apysakų, pasakų supratau, jog mielai ir su įdomumu norėsiu prie mikrofono įskaityti tokią artimą mano sielai literatūrą. Rašytojo kūryboje vaiko pojūčiais, prisiminimais šviesiai rašoma apie tėviškę prieškario kaime, praeinantį, niekad nesugrįžtantį laiką, jo žmones, įstabias gamtos atodangas. Visa tai man brangu.“
Rašytojas Donaldas Kajokas: „Klausydamasis Liudo Dovydėno kūrinių, pagavau save nevalingai galvojantį apie laiką, apie jo tėkmę. Laikas teka, dabar jis kliudo jau kitus daiktus, padargus, platesnius kelius, bet žmogaus esmė lieka ta pati. Aplinka kita, gyvenimo ritmas paspartėjęs, vis dėlto pamatiniai žmonių santykiai bemaž nekinta; meilė, atjauta, geraširdiškumas, bėdos ir ydos, vaiko ilgesys ir XXI amžiuje tokie patys, kokie buvo ir prieš šimtą metų. Tiktai šiandien žmonės, išėję į laukus, gal dainą užtraukia kur kas rečiau.
Trumpieji Liudo Dovydėno kūriniai parašyti su vidine šiluma, kalba sodri, gėriesi taupiais, tiksliais gamtos vaizdais – tarsi matai tą jo aprašytą arklį, tą upę, tą rytmečio rūką, girdi, užuodi, gali kone palytėti. Meilė tėviškei, visiškai jos nedeklaruojant. Ji kraujyje. Tada užtenka dovydėniškai paprastų žodžių, kurie sykiais gali rungtis su paties Vaižganto. O ir Olita Dautartaitė skaito, pasakoja ramiu, tačiau niuansuotu balsu – tartum ten buvus, mačius, nėmaž nepervaidindama. Geros senos prozos žavesys, ir tiek. O laikas tegu sau teka toliau.“
Rašytojo Liudo Dovydėno apysaką, apsakymus ir pasakas skaito aktorė Olita Dautartaitė. Muzikuoja kompozitorius Algirdas Klova (1958–2021).
Įrašą ruošė VšĮ „Vieno aktoriaus teatras”.
