Kas lieka artimam žmogui mirus? Daiktai, prisiminimai, sakinių nuotrupos? Dar knygos. Dėliodamas tai, ko neišmetė, pasakotojas leidžiasi į atminties saugyklas. Atkuria motinos būdą – stiprios moters, žydės, pilietės, kuri komunistinėje, o vėliau kapitalistinėje santvarkoje gebėjo tvarkytis pagal savo taisykles. Nesileido manipuliuojama, buvo jautri žodžiui, sunkoko būdo, drąsi.
Ši audioknyga nesentimentali, – motina to nepakęstų, – užtat joje esama švelnumo ir ironijos, pašaipumo ir bandymo perprasti artimiausio žmogaus likimą. Kartu ji liudija priklausomybę literatūrai, per ją pasakojama ne tik šeimos, bet ir šiuolaikinės Lenkijos istorija.
„Tai istorija apie daiktus. Ir dar apie kalbėjimą. Kitaip tariant – apie žodžius ir objektus. Taip pat tai knyga apie mano mamą, todėl tekstas nebus itin linksmas.“
Marcinas Wicha (1972–2025) – lenkų grafikos dizaineris, eseistas, rašytojas. Sukūrė knygų, žurnalų viršelių, plakatų, karikatūrų. Literatūroje debiutavo kūriniu vaikams „Klara: prašom to neskaityti“ („Klara. Proszę tego nie czytać“, 2011). 2017 m. pasirodžiusi knyga „Daiktai, kurių neišmečiau“ („Rzeczy, których nie wyrzuciłem“) Lenkijoje buvo įvertinta svarbiomis „Nike“, „Paszporty Polityki“ ir Witoldo Gombrowicziaus literatūros premijomis.
Įrašą ruošė leidykla „Aukso žuvys”.
