L. Tolstojaus „Ana Karenina“ vienas iš žinomiausių ir visų laikų geriausių romanų. Tai nuostabus romanas apie meilę, šeimą, gyvenimo prasmę ir aistros prigimtį. L. Tolstojus pasakodamas kelių šeimų istorijas, atskleidžia subtiliausius žmogaus sielos virpėjimus: atrodo, kad šiame romane apie žmones jis suprato daugiau nei patys žmonės apie save.
Romane pasakojamos kelių šeimų, tokių panašių savo laimės akimirkomis ir taip skirtingai nelaimingas, istorijos XIX a. Rusijoje. Viena siužeto linija – aukštuomenės damos Anos Kareninos, kuri paliko šeimą dėl meilės grafui Aleksejui Vronskiui, taip sugriaudama savo ir kitų žmonių gyvenimus, istorija, o kita – apie dvarininką idealistą Konstantiną Leviną, kuris šeimoje ieško meilės ir tiesos. Apie akivaizdžius ir slaptus motyvus, kurie skatina žmones veikti, apie žmogiškosios sielos paslaptis.
Abiejų siužeto linijų veikėjai turi savo realius prototipus. Konstantinas Levinas dažnai laikomas paties autoriaus prototipu, kai kurie net teigia, kad romanas kuo arčiau pabaigos, tuo labiau panašėja į autoriaus autobiografinius užrašus. O L. Tolstojaus žmona yra pasakiusi, kad Levinas tai L. Tolstojus tik be talento. Ana Karenina vieno aiškaus prototipo neturi, tačiau teigiama, kad autorius jai suteikė nemažai A. Puškino dukters Marijos Gartung savybių. Žymų poveikį greičiausiai turėjo ir realus autoriaus kaimyno žmonos elgesys. Ji apkaltinusi sutuoktinį neištikimybe su tarnaite, išėjo iš namų, klaidžiojo po apylinkes ir galiausiai metėsi po traukiniu. Be to, tuo metu įvyko keletas garsių žmonių skyrybų, nors tada Rusijoje jos nebuvo įprastas ir visuomenėje priimtinas dalykas.
Kaip teigia Lidija Ginzburg, L. Tolstojaus kūrybos tyrinėtoja, Tolstojaus veikėjai nėra geri ar blogi. Kiekvienas iš jų yra tarsi taškas, į kurį sueina srautai minčių, siekių, motyvų iš skirtingų dvasinio gyvenimo lygmenų. Tolstojaus genialumas tai ne tik gebėjimas tuo pačiu metu stebėti kaip vystosi veikėjų mintys ir emocijos, bet ir atskleisti jų prieštaringumą, parodant saviapgaulės anatomiją, kaip žmogus siekia „perrengti“ savo jausmus į jam pačiam ir visuomenei priimtinesnę formą, kaip žemi motyvai veda į didžius poelgius (ir atvirkščiai), kaip žodžiai slepia tikruosius ketinimus. Autorius taip tiksliai tarsi rentgenu peršviečia tamsiausius žmogaus sielos užkaborius, iš pasąmonės kylančius impulsus, kad net kelia šiurpą.
Nereikia šio romano klausyti tik todėl, kad jis yra įtrauktas į sąrašą knygų, kurias turi perskaityti ar perklausyti kiekvienas išsilavinęs žmogus. Jį reikia perklausyti, jeigu domina žmogaus sielos anatomija, psichologiniai ir dvasiniai žmogaus virsmai.
