Staiga... Netikėtai... Nepaaiškinamai...tiesiog degant raudonai šviesoforo šviesai...Aklumas...Baltas aklumas, kai akis užlieja baltuma ir viską matai baltai... Jis aklas...prie veidrodžio...„ jo atvaizdas dabar yra ten, stebi jį, jo atvaizdas jį mato, o jis atvaizdo nemato“...Nepaaiškinamas kitų aklumas... tik ji gali matyti...geriau būti akla...“akis pavertėme savotišku veidrodžiu, atsuktu vidun, ir jos dažnai nesigėdydamos parodo tai, ką burna stengiamės paneigti... „tą akimirką, kai apakome, jau buvome akli, baimė mus apakino, baimė ir laikys mus aklus, Kas čia kalba, paklausė gydytojas, Aklasis, atsiliepė balsas, viso labo aklasis, kitokių čia nėra“...
Jose Saramago romanas „Aklumas“ panardina į keistą fantaziją, vaizduotės kelionę po pačią žmogaus sielą, tolimiausius ir tamsiausius jos pakampius, tai distopija vedanti į žmogiškosios prigimties paribius. Savotiškas magiškasis realizmas užburia, šiurpina ir įtraukia. Ši autoriaus fantazija atrodo sukrečiamai reali. Mieste netikėtai prasideda aklumo epidemija, žmonės vienas po kito netenka regėjimo, jų akis užlieja baltuma, per kurią negali nieko matyti. Apsikrėtusieji karantinuojami beprotnamyje, kas kokius vaidmenis prisiims: aukos ar budelio, gelbėtojo ar prisitaikėlio. Greitai taps aišku, kas yra kas.
„Kodėl mes apakom, Nežinau, gal kada nors išsiaiškinsime, Nori, pasakysiu, ką galvoju, Taip, Nemanau, kad mes apakom, manau, esam akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.“
Jose Saramago (1922-2010) – portugalų žurnalistas, scenaristas, rašytojas, 1998 m. gavęs literatūros Nobelio premiją.
